Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė rodo vaistų mišinius, iš kurių XIX amžiaus pabaigos, XX-ojo pradžios vaistininkai gamindavo vaistus. Su raudonomis etiketėmis buteliukuose teliūskuodavo stipresni vaistai, o juodos žymėjo nuodus.
„Kad ir gyvatės nuodai yra nuodai. Bet jie buvo dedami į tam tikrus vaistų mišinius, kad sukeltų stipresnį poveikį tam tikros ligos gydymui“, – teigia muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė.
Pasirodo, mūsų protėviai iš vaistininkų įsigydavo ir grynų nuodų. Tiesa, nelabai legaliais būdais ir nelabai geriems tikslams.
„Sakykim, jei kažkokia marti nebenorėdavo, kad dar uošvienė ilgai būtų“, – tikina I. Skablauskaitė.
Vardina skirtingus vaistus
Vaistinėse būdavo galima rasti ir eterio, kitaip vadinto anodija, arba, kaip mažlietuviai sakydavo – akmendrupės. Šį stipraus kvapo skystį žmonės pildavo ant cukraus ar tiesiog už žando. O poveikis – tarsi pavartojus stiprių kvaišalų.
Medicinoje eterį daktarai pacientams užpiltą ant marlės duodavo uostyti prieš operacijas, tarsi narkozei. Tiesa, ne visada rezultatas būdavo toks, kokio medikai tikėdavosi. Taip nutiko ir su vienu Svencelės gyventoju, kuriam chirurgai planavo išoperuoti apendicitą.
„Vieną deda, antrą deda, trečią deda, nu neveikia žmogui. Tai daktaras klausia – Martinai, kas tau yra, ar tu kartais nešmekioji tos akmendrupės? Martinas atsikėlė ir sako, – daktarė, dok“, – pasakoja I. Skablauskaitė.
Šių ir dar daugiau įdomybių išgirsti ir pamatyti galima Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekspozicijoje, kurioje pristatomos praėjusių amžių vaistinės ir jose naudoti vaistai bei įvairūs kiti daiktai. Pavyzdžiui, nesispjaudyti liepiantis ženklas.
„Tas užrašas atsirado dėl to, kad valstiečiai buvo įpratę savo namuose tiesiog nusispjauti jei yra reikalas. Aišku, jie tęsė tą tradiciją ir vaistinėse lankydamiesi“, – pasakoja muziejinių tyrimų skyriaus vedėja Asta Bartkevičiūtė.
Atsakė, kodėl pirkdavo rupūžę
Senosiose vaistinėse su naujovėmis susipindavo ir tradicinė – liaudies medicina. Pavyzdžiui, buvo galima nusipirkti butelį, kuriame buvo spiritu užpilta rupūžė. Mat senoliai tikėdavo, kad šis varliagyvis gali išgydyti net nuo mirtinų ligų.
„Parneši tą rupūžę. Padedi priešais save. Atsisėdi, kad būtų vienam lygi su ta rupūže ir tu jai išpūti savo nesveikatą ir iš anos įtrauki anos sveikatą. Ir taip dešimt kartų. Ir po to, sako, rupūžikė numirdavo. Toks yra liaudiškas pasakojimas šito krašto gyventojų“, – teigia I. Skablauskaitė.
Vaistininkai pardavinėdavo ir barsukų taukus. Tiesa, jų pacientai vaistininkų prašydavo droviai nuleidę akis.
„Tarmiškai pasakysiu – jei kamuoja tokia poniška liga, ir dėl vyrų ir dėl moterų – hemarojus, pirmas vaistas yra barsuko taukai“, – sako i. Skablauskaitė.
Yra išlikę duomenų, kad vaistinėse būdavo galima įsigyti ir esą nuo įvairių ligų gydančių žmogaus taukų. Tiesa, kaip juos išgaudavo ar iš kur įsigydavo, vaistininkai slėpdavo.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
